geležingas vanduo
Apie rudą vandenį iš krano (t.y. geležies problemą geriamame vandenyje) rašyta ne kartą, bet dauguma skaitytojų tikriausiai negalėtų pasakyti, kad jiems rudo vandens problema ir jos sprendimo būdai iki galo aiškūs.
Kodėl vandenyje atsiranda geležis? 
Lyginant su kitomis šalimis, galima džiaugtis, kad visas geriamasis vanduo Lietuvoje požeminis. Jis daug geriau apsaugotas nuo aplinkos teršalų nei atviruose vandens telkiniuose. Nepaisant to, ir požeminį vandenį reikia saugoti, prižiūrėti ir tirti.
Apie rudą vandenį iš krano (t.y. geležies problemą geriamame vandenyje) rašyta ne kartą, bet dauguma skaitytojų tikriausiai negalėtų pasakyti, kad jiems rudo vandens problema ir jos sprendimo būdai iki galo aiškūs.
Geležis rūdija, kai ji oksiduojasi. Paviršiniame vandenyje geležis ne tirpsta, o nusėda dugne, todėl vandenyje jos nėra. Požeminiuose vandenyse geležis yra ištirpusi, nes po žeme ji yra tirpi. Atsukus čiaupą, vanduo gauna deguonies ir ima gamintis rūdys. Jos stambėja ir nusėda ant dugno. Problema būtų išspręsta, jei kiekvienoje vandenvietėje būtų geležies pašalinimo įrenginiai. Kol to nėra, rudas vanduo tebevargins, o vandens filtrų gamintojai nebijos prarasti didelės ir garantuotos rinkos.
Padidėjusį geležies kiekį rodo šie požymiai:
-
Ant vonios, kriauklės, unitazo, indų, puodų vidinių sienelių atsiranda rudų dėmių.
-
Vanduo yra nemalonaus skonio ir kvapo.
-
Skalbiniai išmarginami rudomis arba geltonomis dėmėmis.
-
Grafinuose ar kituose induose, kuriuose laikomas vanduo, susidaro rudos spalvos nuosėdos.
-
Dėl nuosėdų nesandariai užsidaro sklendės ir vožtuvai, jos užkemša slėgio matavimo prietaisus.
- Atsukus čiaupą po ilgesnio laiko, bėga rudas vanduo.
