rudas vanduo
Apie rudą vandenį iš krano (t.y. geležies problemą geriamame vandenyje) rašyta ne kartą, bet dauguma skaitytojų tikriausiai negalėtų pasakyti, kad jiems rudo vandens problema ir jos sprendimo būdai iki galo aiškūs.
Kodėl vandenyje atsiranda geležis? 
Lyginant su kitomis šalimis, galima džiaugtis, kad visas geriamasis vanduo Lietuvoje požeminis. Jis daug geriau apsaugotas nuo aplinkos teršalų nei atviruose vandens telkiniuose. Nepaisant to, ir požeminį vandenį reikia saugoti, prižiūrėti ir tirti.
Apie rudą vandenį iš krano (t.y. geležies problemą geriamame vandenyje) rašyta ne kartą, bet dauguma skaitytojų tikriausiai negalėtų pasakyti, kad jiems rudo vandens problema ir jos sprendimo būdai iki galo aiškūs.
Geležis rūdija, kai ji oksiduojasi. Paviršiniame vandenyje geležis ne tirpsta, o nusėda dugne, todėl vandenyje jos nėra. Požeminiuose vandenyse geležis yra ištirpusi, nes po žeme ji yra tirpi. Atsukus čiaupą, vanduo gauna deguonies ir ima gamintis rūdys. Jos stambėja ir nusėda ant dugno. Problema būtų išspręsta, jei kiekvienoje vandenvietėje būtų geležies pašalinimo įrenginiai. Kol to nėra, rudas vanduo tebevargins, o vandens filtrų gamintojai nebijos prarasti didelės ir garantuotos rinkos.
Vanduo, kaip ir atmosferos oras, yra būtinas ir niekuo nepakeičiamas gyvybės palaikymo šaltinis. Vandenį žmogus vartoja visą amžių, jo kokybė dažnai lemia ir žmogaus sveikatą. Nė vienam kitam maisto produktui pasaulyje nėra nustatyta tokių griežtų kokybės standartų kaip geriamam vandeniui.
Vanduo - puikus tirpiklis todėl jame galima rasti daug įvairių ištirpusių medžiagų ir nemažai netirpių bei koloidinių dalelių. Vandens cheminė sudėtis, užterštumas ir mineralizacija priklauso nuo hidrogeologinių sąlygų, uolienų, kuriose slūgso ir per kurias filtruojasi vanduo. Be to, neigiamą įtaką paviršinio ir požeminio vandens kokybei turi netinkama žmonių ūkinė veikla: nevalytų nuotekų išleidimas į gruntinius vandenis, nesutvarkyti sąvartynai (jų Lietuvoje yra daugiau nei tūkstantis) ir kt.
Lietuvoje centralizuotam vandens tiekimui naudojamas tik požeminis vanduo gaunamas iš 7 vandeningų horizontų. Išžvalgyti eksploataciniai požeminio vandens ištekliai sudaro apie 2 mln. m3 per parą, tačiau šiuo metu šalyje naudojama tik apie 25 procentai šių išteklių.
Pateikiame būdingiausias mums tiekiamo vandens problemas ir jų sprendimo būdus.
Vanduo sudaro 60-70proc. suaugusio žmogaus kūno masės. Per savo gyvenimą žmogus išgeria apie 70 tonų vandens. Geriamasis vanduo yra gyvybiškai svarbus, bet, jei jis užterštas, gali tapti užkrečiamųjų ir neužkrečiamųjų ligų priežastis.
Vilniaus miesto ir jo rajono gyventojai naudoja centralizuotai vandentiekio tinklais tiekiamą vandenį, individualių gręžinių ar šachtinių šulinių vandenį.
Vanduo sudaro 60-70proc. suaugusio žmogaus kūno masės. Per savo gyvenimą žmogus išgeria apie 70 tonų vandens. Geriamasis vanduo yra gyvybiškai svarbus, bet, jei jis užterštas, gali tapti užkrečiamųjų ir neužkrečiamųjų ligų priežastis.
Vilniaus miesto ir jo rajono gyventojai naudoja centralizuotai vandentiekio tinklais tiekiamą vandenį ar individualių gręžinių, šachtinių šulinių vandenį.
Jau XV a. miestelėnams mediniu vandentiekiu buvo tiekiamas vanduo iš Vingrių šaltinių. Kuriantis dabartinio vandentiekio sistemai, buvo svarstyta galimybė tiekti geriamąjį vandenį išvalius Neries upės vandenį arba siurbiant požeminį vandenį. Pirmosios galimybės buvo atsisakyta, o pirmieji giluminiai gręžiniai įrengti Sereikiškių parko teritorijoje. Dabar eksploatuojama apie 270 gręžinių, vandenį vilniečiams tiekia SP UAB “Vilniaus vandenys”.
