Ne visi turime galimybių gerti nepriekaištingai švarų vandenį. Tuo požiūriu bene labiausiai pažeidžiami yra kaime gyvenantys žmonės. Mat tie iš jų, kurie naudoja šulinių vandenį, rizikuoja, kad jis bus užterštas nitratais ir nitritais. Šie teršalai yra labai pavojingi, nes jie negali būti pašalinami iš vandens nei virinant, nei buitiniais filtrais. Užterštas jais vanduo neturi jokio pašalinio kvapo ar spalvos, apie taršą galima sužinoti tik atlikus laboratorinius tyrimus. O nitratų poveikis sveikatai, ypač vaikų ir kūdikių, gali būti labai neigiamas. Šios medžiagos sukelia daugybę įvairiausių susirgimų - nuo vėžio iki širdies ligų.

UAB „Agavita" siūlo paprastą išeitį - universaliai saugančią nuo nepageidaujamų medžiagų geriamajame vandenyje. RO - tai atbulinio osmoso principu veikianti vandens valymo sistema, puikiausiai tinkanti butui ar namui. Tokia sistema kompaktiškai įtaisoma po kriaukle .

Šiuo metu pats populiariausias pasaulyje geriamojo vandens paruošimo būdas - reverse osmosis arba RO - atbulinė osmozė. Kai vanduo valomas tokiu būdu, vandens molekulės praeina pro menkai laidžią membraną, o 95 procentai įvairių kenksmingų druskų šios kliūties negali įveikti. Palyginimui - įprasta mechaninio valymo kasetė naudojama buityje yra 5-25 mikronų , RO membrana 0,0001 mikrono. Išfiltravus tokiu būdu vandenį pasiekiamas aukštas vandens švarumo lygis. Naudojant atbulinio osmoso filtrus pašalinama iki 95% vandenyje esančių cheminių medžiagų, tokių kaip nitritai, nitratai, pesticidai, herbicidai, įvairūs sunkieji metalai ir kt.

Vandens valymas - ozono technologija

 Vandens valymo metodo pasirinkimas priklauso nuo vandens sudėties, vandens kokybės reikalavimų ir vandens panaudojimo srities. Vandens valymas techniniam panaudojimui gali būti apsprendžiamas tik paprastu geležies pašalinimu (kai kada mangano). Jeigu šių metalų kiekiai dideli, vanduo tampa netinkamas net techniniams poreikiams, kadangi vanduo ore arba kaitinant  geltonuoja. Tai įvyksta todėl, kad tirpus dvivalentis geležis oksiduodamas pereina į netirpaus trivalenčio geležies oksido formą. Šis oksidas visiems žinomas – tai paprasčiausios rūdys. Geležies pašalinimas iš vandens galimas įvairiais metodais, kurie susiveda į geležies oksidacija ir po to einančia filtracija. Patikimiausias ir universaliausias metodas naudojamas ozono-ultrafiltraciniuose įrenginiuose.

 Šio tipo įrenginiai pagaminti ne tik geležies su manganu pašalinimui iš vandens, bet ir žymiai sudėtingesniam kompleksiniam uždaviniui – išgauti geros kokybės geriamąjį vandenį. Pastaruoju metu netgi giluminis artezinis vanduo gali turėti įvairių toksiškų ir sunkiai pašalinamų antropogeninės veiklos produktų – tai sunkūs metalai, chloro-organiniai junginiai ir t.t. Savaime suprantama, kad paviršinių vandenų kokybė yra dar prastesnė dėl didėjančio teršalų kiekio, patenkančio į vandens telkinius dėl pramoninių ir komunalinių, žemės ūkio nuotekų, liūčių ir t.t. Įvairių vandens filtrų panaudojimas, kuris garantuoja geriamo vandens kokybę, deja, yra pavojinga iliuzija, kuri gali sunkiai pakenkti sveikatai. Vandens valymo sistema, kuri tikrai vykdo pateiktą užduotį, kaip taisyklė, naudoja įvairius vandens paruošimo metodus šalinant konkrečius įvairios kilmės teršalus. 

Apie rudą vandenį iš krano (t.y. geležies problemą geriamame vandenyje) rašyta ne kartą, bet dauguma skaitytojų tikriausiai negalėtų pasakyti, kad jiems rudo vandens problema ir jos sprendimo būdai iki galo aiškūs.

Kodėl vandenyje atsiranda geležis?                                        

Lyginant su kitomis šalimis, galima džiaugtis, kad visas geriamasis vanduo Lietuvoje požeminis. Jis daug geriau apsaugotas nuo aplinkos teršalų nei atviruose vandens telkiniuose. Nepaisant to, ir požeminį vandenį reikia saugoti, prižiūrėti ir tirti.

Apie rudą vandenį iš krano (t.y. geležies problemą geriamame vandenyje) rašyta ne kartą, bet dauguma skaitytojų tikriausiai negalėtų pasakyti, kad jiems rudo vandens problema ir jos sprendimo būdai iki galo aiškūs.

Geležis rūdija, kai ji oksiduojasi. Paviršiniame vandenyje geležis ne tirpsta, o nusėda dugne, todėl vandenyje jos nėra. Požeminiuose vandenyse geležis yra ištirpusi, nes po žeme ji yra tirpi. Atsukus čiaupą, vanduo gauna deguonies ir ima gamintis rūdys. Jos stambėja ir nusėda ant dugno. Problema būtų išspręsta, jei kiekvienoje vandenvietėje būtų geležies pašalinimo įrenginiai. Kol to nėra, rudas vanduo tebevargins, o vandens filtrų gamintojai nebijos prarasti didelės ir garantuotos rinkos.

1. Vandens dezinfekcija ultravioletiniais spinduliais 

Sterilizacijos sistemose tekantis skystis apšviečiamas žemo spaudimo lempomis.Šių lempų skleidžiama šviesa (90%) sukoncentruota ties liuminiscencijos spektro 254nm bangos ilgiu ir pajėgi sunaikinti ar deaktyvuoti prie atitinkamos UV dozės mikroorganizmus (ore ir vandenyje esančias bakterijas, virusus, mielių grybelius, pelėsius). UV-C šviesos spinduliai prasiskverbia į mikroorganizmų ląstelių sieneles, jas sunaikina visiškai ir trukdo atsigaminti.

Vanduo sudaro 60-70proc. suaugusio žmogaus kūno masės. Per savo gyvenimą žmogus išgeria apie 70 tonų vandens. Geriamasis vanduo yra gyvybiškai svarbus, bet, jei jis užterštas, gali tapti užkrečiamųjų ir neužkrečiamųjų ligų priežastis.

Vilniaus miesto ir jo rajono gyventojai naudoja centralizuotai vandentiekio tinklais tiekiamą vandenį, individualių gręžinių ar šachtinių šulinių vandenį.

Vanduo sudaro 60-70proc. suaugusio žmogaus kūno masės. Per savo gyvenimą žmogus išgeria apie 70 tonų vandens. Geriamasis vanduo yra gyvybiškai svarbus, bet, jei jis užterštas, gali tapti užkrečiamųjų ir neužkrečiamųjų ligų priežastis.

Vilniaus miesto ir jo rajono gyventojai naudoja centralizuotai vandentiekio tinklais tiekiamą vandenį ar individualių gręžinių, šachtinių šulinių vandenį.

Jau XV a. miestelėnams mediniu vandentiekiu buvo tiekiamas vanduo iš Vingrių šaltinių. Kuriantis dabartinio vandentiekio sistemai, buvo svarstyta galimybė tiekti geriamąjį vandenį išvalius Neries upės vandenį arba siurbiant požeminį vandenį. Pirmosios galimybės buvo atsisakyta, o pirmieji giluminiai gręžiniai įrengti Sereikiškių parko teritorijoje. Dabar eksploatuojama apie 270 gręžinių, vandenį vilniečiams tiekia SP UAB “Vilniaus vandenys”.

„Bet kas, kuris išspręs problemas, susijusias su vandeniu, vertas dviejų Nobelio premijų - vienos už taiką, kitos - už mokslą."

Džonas Ficdžeraldas Kenedis

Mūsų planetoje kas metai iš pasaulinio vandenyno į žemynus keliauja apie 66 tūkst. kub. km vandens. Tiek pat jo iš žemynų kasmet suteka atgal į vandenynus.Tai vadinamasis hidrologinis vandens apytakos ratas, palaikantis Žemėje visa, kas gyva. Tačiau padalinta vandens nevienodai - vienur jo pakankamai daug, kitur trūksta. Žmonės, gyvenantieji drėgmės pertekliaus zonoje, kur, kaip ir Lietuvoje, vandens išgaruoja daug mažiau negu iškrenta kritulių, vandenį laiko Dievo dovana ir dažniausiai apie jį prisimena tik tada, kai jo jau nėra arba pradeda stigti. Drėgmės deficito zonoje vanduo - neįkainojamas turtas. Dėl jo stygiaus kenčia gamta, miršta žmonės, kyla konfliktai tarp genčių ir valstybių, kurie neretai sprendžiami ir ginklu.

VYTAUTAS JUODKAZIS
Vilniaus universiteto Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedros profesorius

Mūsų planetoje kas metai iš pasaulinio vandenyno į žemynus keliauja apie 66 tūkst. kub. km vandens. Tai yra tiek pat jo iš žemynų kasmet suteka atgal į vandenynus.Tai vadinamasis hidrologinis vandens apytakos ratas, palaikantis Žemėje visa, kas gyva. Tačiau padalinta vandens nevienodai - vienur jo pakankamai daug, kitur trūksta. Žmonės, gyvenantieji drėgmės pertekliaus zonoje, kur, kaip ir Lietuvoje, vandens išgaruoja daug mažiau negu iškrenta kritulių, vandenį laiko Dievo dovana ir dažniausiai apie jį prisimena tik tada, kai jo jau nėra arba pradeda stigti. Drėgmės deficito zonoje vanduo - neįkainojamas turtas. Dėl jo stygiaus kenčia gamta, miršta žmonės, kyla konfliktai tarp genčių ir valstybių, kurie neretai sprendžiami ir ginklu.

Nors Lietuva upių ir ežerų kraštas, tačiau tinkamiausias ir geriausias geriamasis vanduo yra požeminis gruntinis ir artezinis vanduo, aptinkamas mūsų šalyje nuo 50-100 iki 300-350 m gylyje (1 pav.). Požeminio vandens telkinių, jų išteklių, vandens kokybės (cheminės sudėties) ir jų apsaugos tyrimus atlieka Vilniaus universiteto Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedra bei gausus būrys jos auklėtinių, dirbančių Geologijos institute, Lietuvos geologijos tarnyboje, daugelyje privačių firmų.

Šulinių vandenį Lietuvoje vartoja virš milijono gyventojų, dažniausiai kaimo vietovėse. Apskaičiuota, kad šalyje yra per 300 000 šulinių.  

Šachtinis šulinys - tai iškasta žemėje ertmė, kurios dugnas yra ties gruntinių vandenų horizontu, o sienos nepralaidžios vandeniui. Gruntinis vanduo - arčiausiai žemės paviršiaus esantis požeminis vanduo ( dažnai vos 2-5m gylyje), todėl žmogaus ūkinė veikla jo kokybei yra labai svarbi. Šulinio vandens kokybė priklauso ir nuo šulinio vietos parinkimo, jo įrengimo bei priežiūros. Vandens tyrimai rodo, kad šis geriamojo vandens šaltinis dažnai yra nesaugus. Jeigu gruntas teršiamas vietovėje, kurioje vyksta paviršinių vandenų filtracija į gruntą ir formuojasi gruntiniai vandenys, vanduo šachtiniame šulinyje bus užterštas tomis medžiagomis, kuriomis užterštas dirvožemis. Kai dirvožemis teršiamas trąšomis, mėšlu, žmonių ekskrementais (lauko tualetai, fekalinių vandenų sukaupimo duobės) tikėtina, kad vanduo šulinyje bus užterštas azoto junginiais (nitratais, nitritais) ir mikroorganizmais.

Jeigu šulinių vanduo  gaivus ir tyras, tai dar nereiškia, kad jis neužterštas sveikatai žalingais nitratais. Nitratai, kaip ir radiacija, neturi nei spalvos, nei kvapo, nei skonio. Šie pavojingi teršalai gali būti nustatyti tik nitratų testais arba laboratoriniais tyrimais. Tokių tyrimų duomenys rodo, kad 60% šulinių užteršti sveikatai žalingais nitratų kiekiais.
Nitratai į gruntinius (kartais ir į požeminius) vandenis patenka iš tvartų, lauko tualetų, mėšlo krūvų, srutų duobių, salietra tręšiamų daržų, šiltnamių, laukų. Reikia žinoti, kad keičiantis metų laikams nitratų kiekis šulinių vandenyje svyruoja: mažiausiai nitratų randama viduržiemyje įšalus gruntui, o daugiausia – pavasarį bei vasaros pradžioje pradėjus tręšti dirvas.
Nitratai nepašalinami nei virinant vandenį, nei  filtruojant  jį  įprastais buitiniais kasetiniais filtrais. Šulinio išvalymas, dezinfekavimas ir jo eksploatavimas laikantis specialių higieninių reikalavimų,  nitratų šulinio vandenyje nepanaikina. Netgi sutvarkius šulinio aplinką ir pašalinus taršos šaltinius, nitratai visiškai iš grunto išsiplauna ir  vandens kokybė pagerėja tik po 15-30 metų.