RO - atbulinė osmozė skrita geriamojo vandens ruošimui, butuose, bei gyvenamuose namuose.

Šiuo metu pats populiariausias pasaulyje geriamojo vandens paruošimo būdas - reverse osmosis arba RO - atbulinė osmozė. Reverse osmosis valymo būdas pagrįstas vandens molekulių priverstiniu stūmimu per silpnai laidų audinį. Palyginimui - įprasta mechaninio valymo kasetė naudojama buityje yra 5-25 mikronų , RO membrana 0,0001 mikrono. Išfiltravus tokiu būdu vandenį pasiekiamas aukštas vandens švarumo lygis. Naudojant atbulinio osmoso filtrus pašalinama iki 98% vandenyje esančių cheminių medžiagų, tokių kaip nitritai, nitratai, pesticidai, herbicidai, įvairūs sunkieji metalai ir kt.

Vandens valymas - ozono technologija

 Vandens valymo metodo pasirinkimas priklauso nuo vandens sudėties, vandens kokybės reikalavimų ir vandens panaudojimo srities. Vandens valymas techniniam panaudojimui gali būti apsprendžiamas tik paprastu geležies pašalinimu (kai kada mangano). Jeigu šių metalų kiekiai dideli, vanduo tampa netinkamas net techniniams poreikiams, kadangi vanduo ore arba kaitinant  geltonuoja. Tai įvyksta todėl, kad tirpus dvivalentis geležis oksiduodamas pereina į netirpaus trivalenčio geležies oksido formą. Šis oksidas visiems žinomas – tai paprasčiausios rūdys. Geležies pašalinimas iš vandens galimas įvairiais metodais, kurie susiveda į geležies oksidacija ir po to einančia filtracija. Patikimiausias ir universaliausias metodas naudojamas ozono-ultrafiltraciniuose įrenginiuose.

 Šio tipo įrenginiai pagaminti ne tik geležies su manganu pašalinimui iš vandens, bet ir žymiai sudėtingesniam kompleksiniam uždaviniui – išgauti geros kokybės geriamąjį vandenį. Pastaruoju metu netgi giluminis artezinis vanduo gali turėti įvairių toksiškų ir sunkiai pašalinamų antropogeninės veiklos produktų – tai sunkūs metalai, chloro-organiniai junginiai ir t.t. Savaime suprantama, kad paviršinių vandenų kokybė yra dar prastesnė dėl didėjančio teršalų kiekio, patenkančio į vandens telkinius dėl pramoninių ir komunalinių, žemės ūkio nuotekų, liūčių ir t.t. Įvairių vandens filtrų panaudojimas, kuris garantuoja geriamo vandens kokybę, deja, yra pavojinga iliuzija, kuri gali sunkiai pakenkti sveikatai. Vandens valymo sistema, kuri tikrai vykdo pateiktą užduotį, kaip taisyklė, naudoja įvairius vandens paruošimo metodus šalinant konkrečius įvairios kilmės teršalus. 

Oro valymas - ozono technologija

Visiems  žinoma, koks gaivus ir šviežias oras tampa po perkūnijos: tampa lengva kvėpuoti, o visi pašaliniai kvapai tarsi išgaruoja. Taip atsitinka dėl nedidelės ozono koncentracijos susidarymo žaibo elektrinėse iškrovose, tokiu būdu įvyksta natūralus oro išvalymas gamtine deguonies modifikacija. Ozonas yra aktyvus natūralus oksidatorius, turintis labai naudingų savybių. Visų pirma jis reaguoja būtent su labiausiai toksiškų medžiagų molekulėmis bei su molekulėmis, kurios suteikia orui nemalonų kvapą, pavyzdžiui, sieros organiniais junginiais ir t.t. Giluminis medžiagų, turinčių žemą kvapų ribą, naikinimas,– esminė oro valymo problema. Jos, be to, turi žemiausią DLK (didžiausią leistiną koncentraciją), tūkstančius kartų žemesnį, nei paprastų organinių junginių DLK. Visiems žinoma kaip sudėtinga išvalyti iš kambario tabako, žuvies ir t.t. kvapą, kad ir kokiomis efektingomis oro valymo sistemomis naudotumėtės. Šie kvapai gali išnykti tik ilgai vėdinant kambarį. Iš tikrųjų vėdinant kvapus panaikina natūralios kilmės ozonas, kuris yra lauko ore ir sudaro 10-20 mkg/m³ koncentraciją. Tokiu būdu, atidarydami langą, jūs įjungiate natūralią ozonine patalpos oro valymo sistemą. Šios oro valymo įrangos veikimo esmė yra tokia, kad ozonas selektyviai oksiduoja toksines ir blogo kvapo molekules, sumažindamas jų koncentracijas iki nepavojingų reikšmių žemiau kvapų ribos.

Šiuo principu veikia ir pramoninės ir buitinės oro valymo sistemos, naudojančios orą ozonuojančią įrangą. 

Apie rudą vandenį iš krano (t.y. geležies problemą geriamame vandenyje) rašyta ne kartą, bet dauguma skaitytojų tikriausiai negalėtų pasakyti, kad jiems rudo vandens problema ir jos sprendimo būdai iki galo aiškūs.

Kodėl vandenyje atsiranda geležis?                                        

Lyginant su kitomis šalimis, galima džiaugtis, kad visas geriamasis vanduo Lietuvoje požeminis. Jis daug geriau apsaugotas nuo aplinkos teršalų nei atviruose vandens telkiniuose. Nepaisant to, ir požeminį vandenį reikia saugoti, prižiūrėti ir tirti.

Apie rudą vandenį iš krano (t.y. geležies problemą geriamame vandenyje) rašyta ne kartą, bet dauguma skaitytojų tikriausiai negalėtų pasakyti, kad jiems rudo vandens problema ir jos sprendimo būdai iki galo aiškūs.

Geležis rūdija, kai ji oksiduojasi. Paviršiniame vandenyje geležis ne tirpsta, o nusėda dugne, todėl vandenyje jos nėra. Požeminiuose vandenyse geležis yra ištirpusi, nes po žeme ji yra tirpi. Atsukus čiaupą, vanduo gauna deguonies ir ima gamintis rūdys. Jos stambėja ir nusėda ant dugno. Problema būtų išspręsta, jei kiekvienoje vandenvietėje būtų geležies pašalinimo įrenginiai. Kol to nėra, rudas vanduo tebevargins, o vandens filtrų gamintojai nebijos prarasti didelės ir garantuotos rinkos.

     Vanduo, kaip ir atmosferos oras, yra būtinas ir niekuo nepakeičiamas gyvybės palaikymo šaltinis. Vandenį žmogus vartoja visą amžių, jo kokybė dažnai lemia ir žmogaus sveikatą. Nė vienam kitam maisto produktui pasaulyje nėra nustatyta tokių griežtų kokybės standartų kaip geriamam vandeniui.

     Vanduo - puikus tirpiklis todėl jame galima rasti daug įvairių ištirpusių medžiagų ir nemažai netirpių bei koloidinių dalelių. Vandens cheminė sudėtis, užterštumas ir mineralizacija priklauso nuo hidrogeologinių sąlygų, uolienų, kuriose slūgso ir per kurias filtruojasi vanduo. Be to, neigiamą įtaką paviršinio ir požeminio vandens kokybei turi netinkama žmonių ūkinė veikla: nevalytų nuotekų išleidimas į gruntinius vandenis, nesutvarkyti sąvartynai (jų Lietuvoje yra daugiau nei tūkstantis) ir kt.

     Lietuvoje centralizuotam vandens tiekimui naudojamas tik požeminis vanduo gaunamas iš 7 vandeningų horizontų. Išžvalgyti eksploataciniai požeminio vandens ištekliai sudaro apie 2 mln. m3 per parą, tačiau šiuo metu šalyje naudojama tik apie 25 procentai šių išteklių.

Pateikiame būdingiausias mums tiekiamo vandens problemas ir jų sprendimo būdus.

Vanduo sudaro 60-70proc. suaugusio žmogaus kūno masės. Per savo gyvenimą žmogus išgeria apie 70 tonų vandens. Geriamasis vanduo yra gyvybiškai svarbus, bet, jei jis užterštas, gali tapti užkrečiamųjų ir neužkrečiamųjų ligų priežastis.

Vilniaus miesto ir jo rajono gyventojai naudoja centralizuotai vandentiekio tinklais tiekiamą vandenį, individualių gręžinių ar šachtinių šulinių vandenį.

Vanduo sudaro 60-70proc. suaugusio žmogaus kūno masės. Per savo gyvenimą žmogus išgeria apie 70 tonų vandens. Geriamasis vanduo yra gyvybiškai svarbus, bet, jei jis užterštas, gali tapti užkrečiamųjų ir neužkrečiamųjų ligų priežastis.

Vilniaus miesto ir jo rajono gyventojai naudoja centralizuotai vandentiekio tinklais tiekiamą vandenį ar individualių gręžinių, šachtinių šulinių vandenį.

Jau XV a. miestelėnams mediniu vandentiekiu buvo tiekiamas vanduo iš Vingrių šaltinių. Kuriantis dabartinio vandentiekio sistemai, buvo svarstyta galimybė tiekti geriamąjį vandenį išvalius Neries upės vandenį arba siurbiant požeminį vandenį. Pirmosios galimybės buvo atsisakyta, o pirmieji giluminiai gręžiniai įrengti Sereikiškių parko teritorijoje. Dabar eksploatuojama apie 270 gręžinių, vandenį vilniečiams tiekia SP UAB “Vilniaus vandenys”.

„Bet kas, kuris išspręs problemas, susijusias su vandeniu, vertas dviejų Nobelio premijų - vienos už taiką, kitos - už mokslą."

Džonas Ficdžeraldas Kenedis

Mūsų planetoje kas metai iš pasaulinio vandenyno į žemynus keliauja apie 66 tūkst. kub. km vandens. Tiek pat jo iš žemynų kasmet suteka atgal į vandenynus.Tai vadinamasis hidrologinis vandens apytakos ratas, palaikantis Žemėje visa, kas gyva. Tačiau padalinta vandens nevienodai - vienur jo pakankamai daug, kitur trūksta. Žmonės, gyvenantieji drėgmės pertekliaus zonoje, kur, kaip ir Lietuvoje, vandens išgaruoja daug mažiau negu iškrenta kritulių, vandenį laiko Dievo dovana ir dažniausiai apie jį prisimena tik tada, kai jo jau nėra arba pradeda stigti. Drėgmės deficito zonoje vanduo - neįkainojamas turtas. Dėl jo stygiaus kenčia gamta, miršta žmonės, kyla konfliktai tarp genčių ir valstybių, kurie neretai sprendžiami ir ginklu.

VYTAUTAS JUODKAZIS
Vilniaus universiteto Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedros profesorius

Mūsų planetoje kas metai iš pasaulinio vandenyno į žemynus keliauja apie 66 tūkst. kub. km vandens. Tai yra tiek pat jo iš žemynų kasmet suteka atgal į vandenynus.Tai vadinamasis hidrologinis vandens apytakos ratas, palaikantis Žemėje visa, kas gyva. Tačiau padalinta vandens nevienodai - vienur jo pakankamai daug, kitur trūksta. Žmonės, gyvenantieji drėgmės pertekliaus zonoje, kur, kaip ir Lietuvoje, vandens išgaruoja daug mažiau negu iškrenta kritulių, vandenį laiko Dievo dovana ir dažniausiai apie jį prisimena tik tada, kai jo jau nėra arba pradeda stigti. Drėgmės deficito zonoje vanduo - neįkainojamas turtas. Dėl jo stygiaus kenčia gamta, miršta žmonės, kyla konfliktai tarp genčių ir valstybių, kurie neretai sprendžiami ir ginklu.

Nors Lietuva upių ir ežerų kraštas, tačiau tinkamiausias ir geriausias geriamasis vanduo yra požeminis gruntinis ir artezinis vanduo, aptinkamas mūsų šalyje nuo 50-100 iki 300-350 m gylyje (1 pav.). Požeminio vandens telkinių, jų išteklių, vandens kokybės (cheminės sudėties) ir jų apsaugos tyrimus atlieka Vilniaus universiteto Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedra bei gausus būrys jos auklėtinių, dirbančių Geologijos institute, Lietuvos geologijos tarnyboje, daugelyje privačių firmų.