Kodėl rudas vanduo iš čiaupo yra sveikesnis nei skaidrus iš šulinio?

Vanduo sudaro 60-70proc. suaugusio žmogaus kūno masės. Per savo gyvenimą žmogus išgeria apie 70 tonų vandens. Geriamasis vanduo yra gyvybiškai svarbus, bet, jei jis užterštas, gali tapti užkrečiamųjų ir neužkrečiamųjų ligų priežastis.

Vilniaus miesto ir jo rajono gyventojai naudoja centralizuotai vandentiekio tinklais tiekiamą vandenį, individualių gręžinių ar šachtinių šulinių vandenį.

Jau XV a. miestelėnams mediniu vandentiekiu buvo tiekiamas vanduo iš Vingrių šaltinių. Kuriantis dabartinio vandentiekio sistemai, buvo svarstyta galimybė tiekti geriamąjį vandenį išvalius Neries upės vandenį arba siurbiant požeminį vandenį. Pirmosios galimybės buvo atsisakyta, o pirmieji giluminiai gręžiniai įrengti Sereikiškių parko teritorijoje. Dabar eksploatuojama apie 270 gręžinių, vandenį vilniečiams tiekia SP UAB “Vilniaus vandenys”.

Centralizuotai tiekiamas vanduo yra geros ar labai geros kokybės pagal daugumą rodiklių, išskyrus drumstumą, geležį, manganą, dėl kurių vanduo yra tik patenkinamos kokybės. Minėtų medžiagų buvimas vandenyje nesusijęs su žymesniu pavojumi sveikatai, tačiau turi įtakos vandens išvaizdai ir yra estetiškai nepriimtinas. Jeigu vanduo rudas ir drumstas keletą dienų iš eilės, reikia apie tai pranešti SP UAB “Vilniaus vandenys” dispečeriui.

Kuriantis naujiems individualių namų kvartalams, kuriuose nėra centralizuotų inžinerinių tinklų, kaimo vietovėse vis daugiau žmonių vartoja vietinių gręžinių ar šachtinių šulinių vandenį. Gręžtinių šulinių vandens kokybė ypač priklauso nuo gręžinių gylio. Jei gręžinys giluminis ( gylis daugiau kaip 20m), tai vandens kokybė panaši į vandentiekio vandens. Jei gręžinys negilus ( iki 20m) – tai vandens kokybė panaši į šachtinių šulinių vandens. Be to, vandens kokybė priklauso ir nuo to, ar neužteršta aplinka, ar teršalų nepatenka tiesiog į vandenį. Vienas iš taršos šaltinių gali būti vietiniai buitinių nutekamųjų vandenų įrenginiai. Žmonės, norėdami sutaupyti pinigų, neįrengia biologinių nuotekų valymo įrenginių arba pasistato nesandarius rezervuarus. Tuomet nuotekos teka į gruntą, pasiekia gruntinį vandenį, patenka į šachtinį šulinį ar negilų gręžinį, užteršia vandenį, kuris tampa nesaugus taupiojo žmogaus ir jo vaikų sveikatai.

Šulinių vandens užterštumas ypač priklauso nuo šulinio aplinkos. Jeigu teršiamas gruntas vietovėje, kurioje formuojasi gruntiniai vandenys, vanduo šulinyje bus užterštas tomis medžiagomis, kuriomis užterštas dirvožemis. Kai aukščiau šulinio gruntinių vandenų tekėjimo kryptimi dirvožemis teršiamas organinėmis ar neorganinėmis trąšomis, žmonių ekskrementais (lauko tualetai, fekalinių vandenų susikaupimo duobės) tikėtina, kad vanduo šulinyje bus užterštas azoto junginiais ir mikroorganizmais. Jeigu gruntas užterštas pesticidais, naftos produktais, kitomis cheminėmis medžiagomis, šių medžiagų bus ir šulinio vandenyje.

Šulinių vanduo dažniausiai būna skaidrus, bekvapis, minkštas ir žmonės galvoja, kad jis labai geros kokybės. Deja, tai klaidinga nuomonė. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2001 metais pradėjo vykdyti methemoglobinemijos prevencijos programą, kurios metu tiria Vilniaus rajono nėščiųjų vartojamo šachtinių šulinių vandens užterštumą nitratais. Nustatyta, kad 2006 metais 45,06proc. tirtų šulinių vandenyje nitratų kiekis siekė 53,8 – 285,4mg/l ir 1,04-5,7 karto buvo didesnis nei leistina higienos norma nitratų vertė suaugusiems bei 84,62proc. tirtų šachtinių šulinių vandenyje nitratų kiekis 1,04-28,54 karto buvo didesnis nei leistina kūdikiams. Tokios kokybės vanduo kelia realų pavojų kūdikių sveikatai ir saugumui.

Kūdikių jautrumas nitratams nevienodas, jautriausi yra kūdikiai iki 4 mėnesių amžiaus. Kūdikių organizmo jautrumas priklauso nuo jų skrandžio rūgštingumo – kuo mažesnis rūgštingumas, tuo nitratai tampa pavojingesni. Kūdikių apsinuodijimas nitratais vadinamas pamėlusių kūdikių sindromu. Tuomet vaikui pamėlsta oda, jis tampa irzlus, mieguistas, kankina dusulys. Tokiu atveju būtina kuo greičiau kviesti greitąją pagalbą. Jei kūdikis bus negydomas, gali išsivystyti koma ir net mirtis. Pamėlusių kūdikių sindromas dažniausia atsiranda vaikams, kurių mamos nemaitina krūtimi ir maistui ruošti naudoja šachtinių šulinių vandenį. Būtina žinoti ir prisiminti, kad, virinant vandenį, nitratai nesunaikinami, o priešingai – jų koncentracija vandenyje padidėja, nes virinimo metu išgaruoja dalis vandens. Todėl mamos, negalinčios maitinti krūtimi, mažylių maisto ruošimui turėtų pirkti fasuotą vandenį arba naudoti vandentiekio tiekiamą vandenį.

Efektyviausias problemos sprendimas.

Vartojantys šulinių vandenį gali taip įrengti ir prižiūrėti šulinį, kad vanduo bus saugus sveikatai. Primename reikalavimus šachtinio šulinio įrengimui:

1. vieta šuliniui turi būti parinkta 7m atstumu nuo namo, 10 m atstumu nuo garažo ar šiltnamio, 15 m atstumu nuo lauko kanalizacijos tinklo, 25 m atstumu nuo tvarto, mėšlidės;
2. šulinio rentiniai suleidžiami taip, kad tarp jų nebūtų plyšių, o rentiniai turi būti be įtrūkimų;
3. aplink šulinį įrengiama 2 m gylio ir 1m pločio molio užtvara;
4. viršutinis rentinys pakeliamas virš žemės paviršiaus 0,8 – 1 m;
5. šulinys dengiamas dangčiu arba stogeliu;
6. vieta aplink šulinį turi būti su 1proc. nuolydžiu, betonuota;
7. 25m spinduliu aplink šulinį dirva netręšiama ir neteršiama;
8. vandenį iš šulinio geriausia pumpuoti siurbliu, jei tai neįmanoma – vandenį reikia semti vienu kibiru, pritvirtintu prie svirties ar volo;
9. prie šulinio turi būti įrengtas suoliukas kibirui pastatyti;
10. reikėtų bent kartą per metus vandens nekenksmingumą ištirti laboratorijoje.

Lietuvoje 2001 07 10 priimtas “Geriamojo vandens” įstatymas, reikalavimai geriamajam vandeniui nustatyti Lietuvos higienos normoje HN 24:2003 “Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai”. Lietuvos Respublikoje vandentiekio skirstomuoju tinklu geriamąjį vandenį tiekiantys tiekėjai už vandens saugą ir kokybę atsako iki įvadų į geriamojo vandens vartotojams priklausančių pastatų vidaus vandentiekį. Už pastatų vidaus vandentiekyje esančio geriamojo vandens saugą ir kokybę atsako patys vartotojai. Fiziniai ir juridiniai asmenys, neturintys galimybių naudotis viešai tiekiamu geriamuoju vandeniu, vandeniu apsirūpina individualiai ir rūpinasi naudojamo vandens sauga bei kokybe. Jie privalo saugoti vandens šaltinius nuo teršimo.

Asmenims, norintiems sužinoti, kokios kokybės geriamą vandenį jie vartoja, siūlome vandenį ištirti Nacionalinio visuomenės sveikatos tyrimų centro laboratorijoje Žolyno g. 36 tel. 234 4003.

Daina Švėgždaitė,

Visuomenės sveikatos saugos skyriaus

Darbo higienos gydytoja