Apie šulinų vandenį
Ar šulinio vanduo atitinka geriamo vandens kokybę?
Gėlą vandenį geriame, vartojame pasėliams laistyti, pramonės, energetikos reikmėms. Tam naudojami paviršiniai ir požeminiai vandenys. Gėlas vanduo tesudaro 2% viso Žemės vandens. Bet tik nedidele šio vandens dalimi gali naudotis žmogus.
Pagrindiniai vandens tiekėjai mieste yra vandentiekis ir šuliniai. Šulinių vandenį naudoja tūkstančiai gyventojų, todėl yra labai svarbu, kad jis būtų švarus. Deja, maždaug kas antro šulinio vanduo yra prastas.
Didžiausią pavojų kelia trys vandens kokybę lemiantys komponentai, kurių kiekis dažnai viršija didžiausią leistiną koncentraciją. Tai yra nitratai, nititai ir organinės medžiagos, galinčios tapti vėžinių susirgimų priežastimi.
Vandens kietumas, kuris lemia ne tik blogą skonį, dirgina odą, neigiamai veikia širdies kraujagyslių sistemą, bet ir sudaro papildomų sunkumų: vandenyje blogai tirpsta muilas, sunaudojama daug plovimo priemonių, šildymo katiluose susidaro nuoviros. Be to labai svarbu, kad vandenyje nebūtų kenksmingų, ūmines ligas sukeliančių mikroorganizmų – patogeninių bakterijų. Prieš vartojant šulinio vandenį, patartina jį patikrinti ar jame esančių žmogaus sveikatai kenksmingų komponentų kiekiai neviršija leidžiamos normos.
Geriamas vanduo yra skaidrus, be kvapo, gero skonio, jame neturi būti patogeninių bakterijų, bendroji mineralizacija negali viršyti 2500 mg/l, nors kietumas nereglamentuotas, tačiau pageidautina kad parodymas neviršytu 8 mg/l, nitratai (NO3) 50 mg/l (o besilaukiančioms mamoms ir kūdikiams iki metų norma negali viršyti 10 mg/l), nitritai labai kenksmingi ir šviežios taršos pasekmė negali viršyti (NO2) 0,5 mg/l.
Kur geriausia kasti šulinį, kad mūsų geriamo vandens kokybė atitiktų visus standartus? Kad šulinio vanduo būtų geras, t.y. tinkamas vartoti, labai svarbu parinkti tinkamą vietą.
Pirmas nuo žemės paviršiaus vandeningas sluoksnis, vadinamas gruntiniu, daugelyje vietų yra užterštas. Tai žmogaus neapdairios ir netvarkingos ūkinės veiklos rezultatas. Vanduo visada bus blogas, jeigu į šulinį suteka tręšiamų dirvų vandenys.
Šulinį geriausia kasti aukštesnėje vietoje, nuo kurios galėtų lengvai nutekėti polaidžio ir lietaus vanduo. Tvartas, tualetas, tręšiami daržai, sąvartynai ir kiti taršos šaltiniai reljefo požiūriu turi būti žemiau šulinio, nemažiau kaip 15 – 20 m nuo jo. Bendros (t.y. komunalinės) paskirties šachtiniams ir negiliems gręžtiniams šulniniams, kurių vandeniu naudojasi ne viena šeima reikalaujama sudaryti ne mažesnę kaip 50 m sanitarinės apsaugos zoną. Renkant šuliniui vietą, būtina atsižvelgti į geologines – hidrogeologines sąlygas, į žemės paviršių dengiančių nuogulų vandeningumą ir gruntinio vandens slūgsojimo gylį.
Vieną kartą per metus rekomenduojama šulinį išvalyti nuo jo dugne susikaupusio dumblo, patikrinti jo sandarumą ir nuvalyti rentinio sieneles. Taigi, jūsų šulinio vandens švarumas priklauso nuo pasirinktos vietos bei jo priežiūros, tai yra, nuo Jūsų pačių.
