Vandens reikšmė žmogaus organizmui
Labiausiai paplitęs Žemėje junginys – vanduo. Žemės vandeninis apvalkalas – hidrosfera – sudaro 71 % Žemės paviršiaus. Sujungto vandens yra Žemės plutoje. Vanduo atlieka lemiamą vaidmenį Žemės geologijos istorijoje, klimato ir orų formavime, medžiagų apykaitoje, gyvybės fiziologinėje ir biologinėje sferoje.
Vandens yra visuose gyvuosiuose organizmuose ir jis būtinas gyvybei palaikyti. Gėlo vandens atsargos Žemėje nedidelės. Tuo tarpu didėjant žmonių skaičiui ir plėtojantis pramonei, vis daugiau vandens suvartojama ir kartu užkrečiama.
Vandens įvairiuose organizmuose, jų organuose ir audiniuose yra labai daug. Pavyzdžiui, žinduolio organizme yra 63 – 68%, Žemės paviršiaus augalų lapuose 75- 86%, medūzoje ir dumbliuose – iki 98% vandens. Suaugusio žmogaus organizme yra 68 – 70% vandens, iš jo kraujyje – 90%, raumenyse – 75%, kauluose – 28%. Vanduo turi įtakos visiems žmogaus organizmo gyvybiniams procesams. Su jo pagalba vyksta dauguma medžiagų apykaitos reakcijų, kurios užtikrina nenutrūkstamą gyvųjų audinių irimo ir regeneracijos procesą. Beveik visi organizmo cheminiai, fiziologiniai ir koloidiniai procesai (asimiliacija, disimiliacija, difuzija, osmosas ir kt.) vyksta vandens skiediniuose arba kartu su vandeniu. Skystoje vandens terpėje vyksta virškinimo ir maisto įsisavinimo procesai skrandyje ir žarnyne, gyvosios medžiagos sintezė organizmo ląstelėse.
Kartu su vandeniu iš organizmo pašalinamos kenksmingos medžiagos arba apykaitos produktai. Laiku jų nepašalinęs, žmogus sunkiai apsinuodija ir net miršta. Suaugusiam žmogui kasdien reikia 2 – 2,5 1 geriamojo vandens. Kad organizmas normaliai funkcionuotų, vandens reikia 4 – 5 kartus daugiau, t. y. kad jame būtų 9 – 10l. Iš kur jo imti? Įdomu tai, kad žmogus ir gyvūnai, savo organizme perdirbdami maistą, patys pasigamina endogeninio, t. y. vidinio vandens. Jo nuolat ,,atsiranda” organizmo audiniuose. Visi gyvūnai ir augalai daugiausia vartoja tą vandenį, kurį pasigamina savyje. Kupranugario kuproje esantys riebalai oksidacijos būdu gali duoti gyvuliui 40 1 endogeninio vandens.
Žmogaus organizmas nepakenčia vandens trūkumo. Netekęs 1 – 1,5 1 vandens, žmogus pradeda jausti troškulį. Praradus dėl vandens deficito 6 – 8% savosios masės, žmogaus organizme sutrinka medžiagų apykaita, sulėtėja oksidacijos procesai, didėja kraujo klampa, pakyla temperatūra, dažnėja pulsas, parausta oda, suglemba raumenys ir kūnas, svaigsta ir skauda galva. Netekus 10% vandens, atsiranda negrįžtamų patologinių reiškinių: trūkinėja oda, įdumba akių obuoliai, sutrinka rega, prasideda traukuliai gerklėje, vystosi anurija (inkstai neišskiria šlapimo), silpsta protas. Netekęs 21% vandens, žmogus miršta. Žmogui būti be vandens daug pavojingiau negu be maisto: nevalgęs jis gali išgyventi iki 40 dienų, o negėręs numirs aštuntą parą. Liguistų reiškinių žmogus neišvengia ir tada, kai vartoja per daug vandens: pasirodo intoksikacijos simptomai, krinta kūno temperatūra, teka seilės, pykina, sutrinka judesių koordinacija, atsiranda traukuliai, suglemba raumenys, skauda galvą. Gamta, kurdama žmogų, aprūpino jį ,,šilumos rele”— stebuklinga vidinio šilumos reguliavimosi savybe. Normali mūsų kūno temperatūra svyruoja labai nedaug: 36,6 – 37 °C. Nukrypimas nuo šios normos vos per keletą dešimtųjų laipsnio liudija apie negalavimą, vieno ar kito organo normalios funkcijos sutrikimų. Mokslui iki šiol nepavyko išaiškinti organizmo vidinio šilumos reguliavimosi paslapties. Tik viena aišku: šitoks reguliavimasis būtų neįmanomas be kraujo tėkmės. Bet gi kraujas – tai pirmiausia vanduo. Tada į šilumos reguliavimosi automatizmą galima žiūrėti kiek kitaip. Esmė yra ta, kad vanduo (kraujas) geba sugerti (ir atitinkamai grąžinti) šilumos tiek, kiek negalėtų joks kitas skystis. Gamtoje nėra geresnio šilumos nešiotojo kaip vanduo. Vanduo labai padeda palaikyti pastovią organizmo temperatūrą (yra geras šilumos reguliatorius). Krintant aplnkos temperatūrai, vandenyje dėl oksidacijos procesų kaupiasi šiluma ir neleidžia kūnui atšalti. Aplinkos temperatūrai kylant, kraujas, plūsdamas į oda, padidina šilumokaitą ir prakaitavimą. Prakaitas pro odą atiduoda šilumą aplinkai ir apsaugo organizmą nuo perkaitimo. Štai ką reiškia vanduo žmogaus gyvenime.
Tačiau jo reikia ne vien fiziologiniams procesams. Normaliai žmogaus gyvybinei veiklai palaikyti vandens reikia kur kas daugiau negu nustatyta fiziologinė norma. Daugybė vandens suvartojama sanitarinėms higieninėms ir buitinėms reikmėms, gamybai, technologiniams pramonės, statybos ir transporto procesams, žemės ūkiui, gaisrams gesinti, miestų gatvėms ir želdiniams laistyti. Apskaičiuotas vidutinis vieno žmogaus suvartojamo vandens kiekis 100 – 600l į parą – yra jo ekonominės gerovės, kultūrinio ir buitinio lygmens rodiklis. Viduramžiais kiekvienas miestietis suvartodavo 10 – 15 1/per parą, bet jau praėjusiame šimtmetyje šis poreikis siekė 30 – 45 l/per parą.
