Dar kartą apie rudą vandenį iš čiaupo
Apie rudą vandenį iš krano (t.y. geležies problemą geriamame vandenyje) rašyta ne kartą, bet dauguma skaitytojų tikriausiai negalėtų pasakyti, kad jiems rudo vandens problema ir jos sprendimo būdai iki galo aiškūs.
Lyginant su kitomis šalimis, galima džiaugtis, kad visas geriamasis vanduo Lietuvoje požeminis. Jis daug geriau apsaugotas nuo aplinkos teršalų nei atviruose vandens telkiniuose. Nepaisant to, ir požeminį vandenį reikia saugoti, prižiūrėti ir tirti.
Apie rudą vandenį iš krano (t.y. geležies problemą geriamame vandenyje) rašyta ne kartą, bet dauguma skaitytojų tikriausiai negalėtų pasakyti, kad jiems rudo vandens problema ir jos sprendimo būdai iki galo aiškūs.
Geležis rūdija, kai ji oksiduojasi. Paviršiniame vandenyje geležis ne tirpsta, o nusėda dugne, todėl vandenyje jos nėra. Požeminiuose vandenyse geležis yra ištirpusi, nes po žeme ji yra tirpi. Atsukus čiaupą, vanduo gauna deguonies ir ima gamintis rūdys. Jos stambėja ir nusėda ant dugno. Problema būtų išspręsta, jei kiekvienoje vandenvietėje būtų geležies pašalinimo įrenginiai. Kol to nėra, rudas vanduo tebevargins, o vandens filtrų gamintojai nebijos prarasti didelės ir garantuotos rinkos.
Vamzdynų įtaka vandens kokybei
Didieji magistraliniai 1 metro skersmens vandens vamzdynai pagaminti iš geležies. Jų Lietuvoje tūkstančiai kilometrų. Kadangi prieš patekdamas į vamzdynus geriamasis ir vanduo dėl bakterinio užterštumo yra pachloruojamas, chloras įneša savo „pataisų” – jis dešimteriopai labiau skatina rūdžių susidarymą.
Tyrimais nustatyta, kad nuo korozijos neapsaugotais plieno vamzdynais tekančiame vandenyje vėl pagausėja geležies junginių, net jei prieš tai vandenvietėse būna pašalinta geležis, taigi geležies problema turės būti sprendžiama kompleksiškai. Rūdys kaupiasi vamzdynuose ir ten nusėda. Ryte ar kitomis „piko” valandomis sunaudojama daugiau vandens, todėl vamzdžiais teka didesnė srovė, ji atpalaiduoja nuo sienelių rūdis, tad vanduo iš čiaupo bėgs rudesnis. Panašiai būna, kai statybininkai taiso vamzdžius ir rūdys nuo smūgių atskyla nuo vidinių sienelių.
Geležies kiekio vandenyje higienos normos
Iki 1998 m. Lietuvoje galiojęs tarybinis geriamojo vandens standartas GOST 2874-82 geležies koncentraciją vandenyje ribojo iki 0,3 mg/L. 1998 m. pabaigoje patvirtinta nauja Lietuvos higienos norma HN 24: „Geriamas vanduo”. Atsižvelgdama į ES reikalavimus, Lietuva dar labiau sugriežtino vandens standartus. Palyginti su anksčiau galiojusiomis leistinomis geležies normomis, dabar jos gerokai sumažintos.
Geležies pašalinimas vandenvietėse
VGTU Chemijos ir bioinžinerijos katedros docento mokslų daktaro Juozo Jankausko duomenimis, iš apie 30 proc. vandens Lietuvoje pašalinama geležis. Kai kuriuose miestuose ši problema jau išspręsta (Elektrėnuose, Lazdijuose, Mažeikiuose, Širvintose, Dauguose, kai kur kitur), nes geležies pašalinimo įranga buvo pastatyta dar sovietmečiu. Deja, didesnėje Lietuvos dalyje (beje, ir visuose didmiesčiuose) ši problema lieka labai aktuali.
Geležies pašalinimo iš vandens įrenginiams įrengti reikalingos didelės investicijos – šimtai milijonų litų visai šaliai. Iš maždaug 20 Vilniaus vandenviečių tik seniausioje – Sereikiškių vandenvietėje – jau metai kaip veikia tokie įrengimai. Jie baigiami statyti ir Kirtimuose, tačiau tai tik lokalus problemos sprendimas, nes šios vandenvietės labai nedidelės ir iš jų vanduo tiekiamas nedaug gyventojų.
Didžiausias sostinės vandentiekos mazgas yra Antaviliuose, kur sueina net 4 vandenvietės. Iš čia geriamąjį vandenį gauna apie tris ketvirtadalius vilniečių. Vanduo čia neblogos kokybės, tik jame per daug geležies. Neseniai buvo paskelbtas Antavilių vandenvietės geležies pašalinimo įrangos konkursas. kurį laimėjo 6 Lietuvos firmų konsorciumas (gen. rangovas – UAB „Linkmenų statyba”, gen. projektuotojas – UAB „Ekoprojektas”). Jei nebus kliūčių, su Vyriausybės garantija imama 28,787 mln. litų (7,7 mln. eurų) paskola turėtų sostinėje išspręsti rudo vandens problemą daugumai gyventojų – apie 80 proc. vilniečių. Jei viskas vyktų sėkmingai, įranga būtų pastatyta bei paleista maždaug per metus.
Geležingas vanduo gali sukelti odos alergiją.
Kai kurie žmonės skundžiasi, kad nusiprausus jų veiduose atsiranda įbrėžimų. Alergija šiuo atveju yra mechaninės kilmės. Ją, išdžiūvus vandeniui, sukelia ant veido likusios mažos geležies junginių dalelės. Nusiprausus tokiu vandeniu ir trinant veidą ranka ar rankšluosčiu šios mažos geležies junginių dalelės ir pažeidžia odą.
Po prausimosi geležies lieka ir ant plaukų, todėl jie būna šiurkštesni. Dėl kieto vandens taip pat kyla panaši problema. Daugumai ne tokių jautrių žmonių prausiantis tokiu vandeniu nekyla didesnių problemų, žinoma, jei neskaičiuosime papildomų miltelių išlaidų rudiems rankšluosčiams skalbti.